Algebra

{lyrics by Algirdas Javtokas}

Įvykis. Algebra įvyksta savaime. Neplanuotai. Nejučia. Ir nepastebėjus. Jog pastangos buvo visiškai bevaisios. Algebra tai vardas. Tavo vardas kitas. Bet kartais taip malonu jį pakeisti. Malonu. Tu pakeiti Algebrą. Dabar tai tu. Švelniai melancholiškas žvigsnis plius švelniai melancholiškas raudonis. Kurį įsivaizduoti gali bet kas. Bet ne bet kada. O kaip buvo tada? Tada mes žaidėme slėpynes. Algebra, tu ir aš. Trys personažai vaidino tris. Mes taip slėpėmės. Nuo žvilgsnių. Savęs. Bei šalia rėkiančio laiko. Jis pasirinko laikrodžius. Kaip slėptuvę. Tik aš jį radau. Padovanojau tau. Tu pasenai. Kodėl? Nes veidrodžiai išdavė sustojusią širdį. Mes apsimetėm, jog tai tik balti plaukai. Jie krenta. Ant šildomų grindų, kurios degina kojas. Galbūt todėl, jog sninga? Baltai? Paklausiu tavęs. Tu juk Algebra. Todėl atsakymas trumpas. Jis atkeliauja žinute. Su prisegtomis lūpomis. Jos raudonos. Turbūt. Aš to tikrai nežinau. Tik bandau nuvalyti tavo žinutę. Ji baigia apsnigti. Raudonomis lūpomis. Šiandien jų tiek daug. Ir tiek mažai laiko. Kam? Kvailas klausimas. Ir toks protingai trumpas. Kaip kažkieno vardas. Kažkas turi kažkieno vardą. Kažkas ištaria kažkieno vardą. Algebra stebi vardų kaitą. Ji viską užrašo. Į dienoraštį. Žinoma, jog ne savo. Ji juk neturi dienoraščio. Ji Algebra. Tu juk esi Algebra. Tuomet tu sutrinki. Nejauki tylos pauzė sutrukdo mums jaustis nejaukiai. Viskas vėl gerai. Cool!

---