Amri
{lyrics by Algirdas Javtokas}
Širdis ima plakti pamažu. Tarsi jos ir nebūtų. Nebūtų buvę. Širdies. Džiaugsmo. Šypsenų. Ir akimirkose pasislėpusio juoko. Mes juokiamės. Dabar. Tada mes taip pat juokėmės. Bučiniais. Prisilietimais. Ir begalinio artumo magija. Ji pražysta. Pamažu. Kaip širdis. Sprogstanti. Pamažu. Aš pakeliu skeveldras. Tu surenki mane. Žvilgsniu. Palydi į savo rankas. Jose smėlis. Aš vanduo. Dabar tu juokiesi. Ne. Ne. Tai ne tu. Tai kažkas manyje. Juokiasi. Tu sakai. Tai aš. Aš pradedu juoktis. Tavo žodžiais. Apie juoką. Jie pjausto širdį. Į šukėse sustingusias mintis. Mintyse jausmai. Jie miršta. Kad gimtų kiti. Kuriuos mes prisimename vėliau. Kitą dieną. Savaitę. Metus. Kurie prabėgo tyliai. Po sprogimo mes išnykstame. Atsiranda tuštuma. Ji plečiasi. Ji žudo. Ji kraujuoja. Žaizda. Manyje. Tavyje yra mano žaizda. Išsiunčiu ją tau. Su naujametiniais linkėjimais. Bet dabar vasara. Tu pasakai. Aš vėl juokiuosi. Prisiminimuose. Apie vasarą. Kuri nutinka tik vieną kart. Besibaigiant pavasariui. Skausmas tampa nebepakeliamas. Todėl paprašau savęs išeiti. Tuomet ateini tu. Su širdimi. Kuri sprogo. Kurios nėra. Dvi dūžtančios širdys spinduliuoja meilę. Gal tai patarlė. Bet aš jos nežinau. Tu uždengi akis. Ir mes sapnuojame. Ugnį. Mes sapnuojame save. Ugnyje pasislepia mėnulis. Ir šypsosi. Nors mes jau seniai praradome laiką. Jo pojūtis sugrįžta. Į akis. Akyse paveikslas. Tavo rankų. Jos liečia veidą. Kuris nuolat tirpsta. Mažėja. Traukiasi. Kol tampa tašku. Ties bangomis. Kuriose paskęsta dar nesugalvotos viltys. Ir krentanti žvaigždė ima juoktis. Pirma. Antra. Trečia. Lietus? Ne. Tik savižudės žvaigždės. Išpildančios norais apgaubtą pasaulį. Jis priklauso mums. Jis priklausė mums. Tada. Tu pasakai tai. Dabar. Kai mūsų nebėra. Dabar. Tu pakartoji laiką. Ir mes sugrįžtame. Į pavasario pabaigą. Į jūrą. Ten mes sugrįžtame. Vėl. Ir vėl. Tai kartojasi. Tai sprogsta. Ir vėl kartojasi. Mums truputį šalta. Vakare. Prie jūros. Drebulio krečiami jausmai pavirsta saulėlydžiu. Lempų šviesomis. Ir praeivių žvilgsniais. Kuriuos mes ištirpdome arbatoje. Aš paimu tavo akių spalvą. Tu uždegi mano plaukus. Mes bėgame smėliu. Basi. Kai mus vejasi bangos. Mašinų šviesos. Ir greičio baimė. Kurią mes nugalime sapnuodami. Sapnai baigiasi ties kitais. Sapnais. Kuriuose mes išsiskiriame. Vėl. Ir vėl. Kitais veidais. Mes apsimetame vienas kitu. Tuk tuk. Kažkas pabeldžia. Tu nekeli telefono. Aš atsakau už tylą. Kuri sprogsta. Kasdien. Kol viskas baigiasi. Mes surandame pabaigą. Pavasariui baigiantis. Naktį. Kai vėl ima kristi žvaigždės. Mes užsimerkiame. Ir tu nematai. Ir aš nematau. Krentančių žvagždžių. Jos krenta. Kitų akyse. Kitos vasaros. Tu pavadini mane kitu. Aš tai žinojau. Atsakau. Atsakymą pagrobia žvaigždės. Jos krenta. Bet tu manęs negirdi. Netikėtai prie mūsų pribėga horizontas. Jis gražina žvaigždes. Į mūsų delnus. Juose šypsenos. Tavo. Ir mano. Jos verkia. Kodėl? Tavo atsakymai pavirsta bučiniais. Jie mus apgaubia nuo šalčio. Greičio bangoje. Mes nespėjame atsisveikinti. Žvilgsniais. Kurie kartais sugrįžta. Spalvotuose ekranuose. Čia žydi gėlės. Viena kalbanti gėlė pasisveikina. Salut. Kita kalbanti gėlė jai atsako. Hello. Pokalbis baigtas. Pokalbis tęsiasi. Mes tarp jų. Gėlių? Tu jas skini. Jas valgau aš. Bet gėlės nežino mūsų norų. Jos traukia. Aš nežinau jog tai aš. Tu nežinai jog tai tu. Vienas kito akyse mes užduodame daug klausimų. Atsakymai dažniausiai būna panašūs. Į mus. Kodėl? Aš neklausiu. Tu paklausei. Jau? Ir mes vėl prie jūros. Atminties ekranuose. Kurių negalime užmiršti. Dabar. Amri sugrįžta. Aš paklausiu. Kas tu? Tu atsakai. Aš Irma. Tai ne vardas. Tai mano jūra. Kurioje randu užuovėją. Nuo savęs. Kai mūsų rankos suspaudžia viena kitą. Kvėpavimo bangose. Dūžtančios akys. Jose laisvė. Aš paklausiu. Ar mes laisvi? Tu tik nuspaudi gaiduką. Tyla du.
