Agrastai pienių lauke ir žvėris
{lyrics by Algirdas Javtokas}
8:00. 8:15. 8:45. Nieko. 9:00. 9:10. Ir vėl nieko. 9:22. 9:35. Nieko nevyksta. Diena tęsiasi. 12:30. Niekas neateina. 12:12. Niekas. 12:31. Nieko. Nieko asmeniška. Nieko. 00:00. Kita diena. 13:15. Mes susitikome. 16:57. Ir vėl. 16:55. Šaltos cigaretės. Dūmai. 17:20. Viskas baigiasi. 20:20. Girti žvilgsniai. Žingsniai. 20:21. Mes neatsisveikiname. Tik nusiperkam vienas kito pinigines. 20:23. Dar kartą. Ji ištaria svetimą vardą. Svetimo žmogaus. Ji sako tai aš. 20:30. Aš nieko nekalbu. 20:32. Jau seniai. Stoviu ir dairausi. Pro šalį. 20:50. Jaudinantys mašinų žvilgsniai. Žingsniai. Į šviesą. Susitinkam su Ponia H. Pasisveikinam. Be žodžių, bet vis taip pat maloniai. Kaip ir vakar. Ponia H primena Ponią G. Gal tai likimas. Nemanau. Bet jei pažvelgtumėte man į akis. Nustebtumėt. Jų ten nėra. Ten žaliuoja agrastų krūmas. Visais metų laikais. Dieną ir naktį. Jis stebi. Manau save. Gal kas nors ir nežino kad aš agrastas. Bet jis to neslepia. Žaliuoja. Aukštyn galva, kurią kartais pasiskolina iš manęs. Šiandien aš geras. Nes galvoju apie agrastus. Jie tokie trapūs. Ypač mėnulyje. Kur akys neturi ko įkvėpti, todėl iškvėpdamos galvoja apie gyvenimą. Jis tampa taupomas. Tampomas. Visai ne kaip agrastas. Ponios H skruostai mažumėlę paraudonuoja. Agrastui tampa nejauku. Jie kalbasi apie akis. Jų nėra. Tai prisimena Ponia G, kurios dabar nėra. Bet apie ją pagalvoja agrastas. Tai ima mane nervinti. Jaudinti. Žavėti. Narvo durys atsidaro ir scenoje pasirodo Žvėris. Ponia H ima juo žavėtis. Žvėrimi. Aš sužvėrėju. Bet aš ne agrastas. Ne. Ji tai taria su jausmingu lengvumu. Kol baigia gerti kavą. Daina pasibaigia. Prasideda kita. Kita H. Kita G. Nors Ponios jau seniai miega skaitau jų laiksraščius. Kaip agrastas. Ir žvėris. Ir mėnulis ima leistis. Sakau jam palauk. Bičiuli. Aš jau greit. Jis atsako. Mano žodžiais. Tai malonu. Tai madinga. Cha. Aš tik šoku čia čia čia. Kaip agrastas. Žalias žvėris. Jie rodo, kad neturiu akių. Rodo pirštais, kurie paskęsta galvoje. Braunasi į mintis. Ponia pabunda. Ji rėkia, nes nieko nemato. Ji pagalvoja. Kad turi mano akis. Jų nėra. Prisimena Ponia G. Agrastas gyvas. Sušunka žvėris ir užmiega. Narve. Tai jo laisvė. Taika savyje. Kvailas disko tęsiasi. Amžinai. Kol vieną akimirką suskambo telefonas. Alio. Sako ponia H Poniai G. Alio. Sako Ponia G Poniai H. Cha. Ir pokalbis tęsiasi. Agrastas vėl nieko nesupranta. Paimu viską aiškinti. Suaiškinu. Viskas tampa išieškota. Truputį. Man niežti smegenis. Jie sako negaliu jų pasikasyti. Žuvau lėktuvo katastrofoje. Liūdna. Išeiti neatsisveikinus. Bet aš atsisveikinau. Su Ponia G. Su Ponia H atsisveikino agrastas. Žvėris taip ir liko laisvėje. Viskas baigėsi gerai. Tik nežinau kur aš. Bet tai ne klausimas. Greičiau atsakymas. Trumpas? Bet ilgai sugalvotas. Praeityje daug tardavausi su agrastu. Jis protingas. Tik žalias. Jei suprantat ką noriu pasakyti. Todėl šįkart patylėsiu. Tyliau. Galit pažadinti žvėrį. Bet jis miega. Blogiau nebūna.
{išspausdinta Delfi.lt Plunksnos Brolijos skiltyje}
